ŠUNS PĖDUČIŲ PRIEŽIŪRA

Šuns pėdučių priežiūra yra ne nemažiau svarbi, nei žmogaus kojų priežiūra. Neišvengiamai artėja žiema, o kartu su pirmaisiais šalto vėjo gūsiais bei liūtimis, pasitiksime ir sniegą. Tuomet ypatingai didelį dėmesį turėsime skirti šuns pėdučių priežiūrai.

KAS YRA ŠUNS LETENŲ PAGALVĖLĖS IR KAM JOS REIKALINGOS?

Letenų pagalvėlės susideda iš pigmentinio odos sluoksnio, dažniausiai rausvo ar juodo, dengiančio riebalinį audinį. Riebalai izoliuoja ir šiek tiek apsaugo šuniuko letenėles nuo šaltesnių paviršių žiemą. Jos taip pat yra neatsiejama šuns pėdos struktūros dalis ir veikia kartu su šuns nagais (kurie suteikia apsaugą pagalvėlėms). Kojų pagalvėlės padeda išlaikyti šuns pusiausvyrą ir taip pat užtikrina sukibimą, stabilumą bei amortizaciją.

Galime pastebėti, kad vienų šunų pagalvėlės yra šiurkščios ir grubios kitų – lygios ir minkštos. Visą tai priklauso nuo vietovės, kurioje šuo reguliariai vaikšto. Jei šuo dažnai vedžiojamas po asfaltą, jis turės labiau grublėtus letenų padukus. Jei šuo yra vyresnis ir nevaikšto tiek daug arba didžiąją laiko dalį praleidžia bėgiodamas ant žolės, greičiausiai jo letenų pagalvėlės bus lygesnės (ir labiau tikėtina, kad jos gali plyšti  pradėjus vaikščioti grubesniais paviršiais).

PĖDUČIŲ PRIEŽIŪRA

Šeimininkams būtina įprasti reguliariai tikrinti šuns letenėles. Švelniai išskleidus kojų pirštus galime patikrinti ar nėra sužeidimų bei pašalinių daiktų. Tuo pačiu galime įvertinti pėdučių spalvos pokyčius kartu atkreipiant dėmesį ar nėra patinimų. Turime stebėti, ar apžiūrint šuns pėdutes jis nejaučia diskomforto bei skausmo.

Žiemą gali būti sunku prižiūrėti letenas dėl esančio sniego, ledo ir druskos. Patariame – jokie ledo tirpinimo produktai nėra saugūs Jūsų augintiniams! Panaudojus šias priemones daugeliu atveju pėdutės išsausėja, įtrūksta ar net nudega. Šuniui nusilaižius pėdutes šios priemonės gali veikti toksiškai.

Šaltuoju metų laiku prieš einant į kiemą patariame naudoti specialiąsias apsaugos priemones – vaškus ar balzamus.  Šios priemonės yra lengvai tepamos ir drėkina pėdutes sukurdamos nematomą barjerą atstumiantį ledą, druską ir nešvarumus. Būtina po kiekvienos kelionės į lauką nuplauti šuns letenas nuo druskų, kuriomis buvo apdorotas kieme esantis paviršius (gatvės, šaligatviai).

Žiemą nederėtų pamiršti kailio ir plaukų priežiūros, ypač aplink pėdutes. Kai letenėlės yra tvarkingos, lengviau jas galime apžiūrėti ir sutvarkyti esant snieguotam orui neleidžiant sniegui ar ledui kauptis tarp pirštų. Esant nesutvarkytam kailiui, tampa sunku iškrapštyti tarp pirštų prilipusį sniegą ar ledą, gyvūnas neretai pažeidžia pėdutes pats bandydamas dantimis tai padaryti. Nevisi šunys turi tokią problemą, tačiau ilgesnio plauko gyvūnams kailį aplink pėdutes reikėtų patrumpinti.

PĖDŲ KVAPAS

Šunų letenos gali kvepėti dėl įvairiausių priežasčių. Dažniausiai žmonės skundžiasi, kad jų augintinių kojos kvepia kaip kukurūzų traškučiai. Šį kvapą skleidžia bakterijos ir mielės, kurios randamos ant padukų ir tarpupirščiuose. Rasti mieles ir bakterijos ant pėdučių yra normalu, o gyvūno imuninė sistema veikia palaikydama jų skaičių. Tačiau, kuomet jau užuodžiamas nebūdingas, nemalonus kvapas, būtina apsilankyti pas vet. gydytoją, kad nustatytų priežastį ir pradėtų gydymą.

Didžiąją laiko dalį šuo praleidžia vaikščiodamas ar bėgiodamas remdamasis pėdutėmis į įvairius paviršius ir bet kokie kojų pėdučių sužeidimai, nepaisant to ar jų pagalvėlės buvo prapjautos, suskilinėjusios, nudegusios ar nušalusios, visi pažeidimai yra labai skausmingi. Nepamirškime reguliariai patikrinti savo augintinių pėdutes.

Lakštinė pūslinė (Pemfigus foliaceus), kas tai?

Tai autoimuninė poraginėmis intraepiderminėmis pūslėmis pasireiškianti liga. Ji viena iš dažniausių autoimuninių susirgimų pasitaikančių šunims ir katėms.

Klinikiniai simptomai – ligos pradžioje pastebimos paviršinės pūslės. Plyšus pūslei po plutele formuojasi erozijos, kurios niežti ir ilgai negyja. Pūsles pastebėti yra gana sunku, nes joms greitai plyšus sudžiuvusios dėmės pasidengia pleiskanomis, o pažeidimo vietos atrodo lyg raudonos pleiskanojančios dėmės.

Lokalizacija – pirmi išbėrimai dažniausiai pastebimi galvos srityje, galūnių pėdutėse, tarpupirščiuose.

Priežastys – kaip ir daugelio kitų autoimuninių ligų, Pemfigus foliaceus priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios. Teigiama, kad ligai  įtakos turi tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai.

Šiuo metu žinomos ligos priežastys:

Autoantikūniai. Organizmas sukuria antikūnius, kurie reaguoja į sveiko audinio ląsteles, tarsi jos yra patogeninės (pažeistos ar apimtos kokio susirgimo).
Saulė. Pemfigus gali būti aktyvinamas po nudegimų nuo saulės.
Veislė. Tam tikrų veislių šunys, kaip niufaundlendai, dobermanai ar akitos turi didesnį polinkį į šį susirgimą.
Vaistiniai preparatai. Ligą gali iššaukti ir naudoti preparatai (pvz.: kurių sudėtyje yra amitrazės (užlašinamieji lašai ant sprando Vectra, Promeris duo ir kt.), arba dėl lėtinio odos uždegimo.

Eiga – trunka nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.

Diagnostika – preliminariai diagnostikai atliekamas citologinis tyrimas, galutiniai diagnostikai atliekama biopsija (imamas odos gabalėlis iš pažeistos vietos).

Gydymas – ilgas ir reikalaujantis daug kantrybės. Naudojami steroidiniai ir imunosupresiniai vaistai. Komplikuotais atvejais gali prireikti antibiotikų, antiseptikų ir gydomųjų šampūnų. Po intensyvaus gydymo yra reikalinga palaikomoji terapija.

Prevencija – susilaikyti nuo sergančių gyvūnų ar jų artimiausių giminaičių veisimo.

Šuns nagų kirpimas – svarbiausi aspektai

Šuns nagų priežiūra nėra labai paprasta, tačiau aktyviems, ištisai judantiems šunims (bėgiojantiems, laipiojantiems, kasantiems), nagų trumpinimo procedūros gali ir neprireikti.  Didžioji dalis gyvūnų šios procedūros neišvengia ir šuns šeimininkams tampa nemažas išbandymas. Kad išvengti tikros dramos, nagučius reikėtų pradėti karpyti nuo mažumės.

Nuo ko pradėti?

  • Pirma – nusipirkite specialias žirkles. Prieš įsigijant galite pasikonsultuoti su savo veterinarijos gydytoju, jis tikrai padės parinkti tinkamiausias.
  • Jei niekada nekirpote nagų – drąsiai pirmąjį kirpimą patikėkite veterinarui ar jo padėjėjui, specialistas pamokys ir sekantį kartą jau galėsite bandyti  patys.
  • Kad suaugusiam gyvūnui ateityje nagų kirpimas netaptų kančia – prie procedūros pratinkite nuo mažens. Bent kartą per savaitę žaidimo forma lieskite pėdutes, pakirpdami tik pačius galiukus.
  •  Laikykite savo šuns leteną tvirtai, bet švelniai. Kirpkite nagą 45°kampu, kaskart nukerpant po mažą dalį.
  •  Trumpinkite nagą iki tol, kol centre pamatote mažą juodą taškelį, tuomet kirpti nebereikia, nes pasiektas gyvuonis.
  • Šunims, turintiems baltus nagus, juos trumpinkite iki nago rausvos dalies, šioje dalyje yra gyvuonis, todėl stenkitės neįkirpti.
  • Suaugusiam šuniui paprastai nagus reikia karpyti kas ~3-4sav., priklausomai nuo jo fizinio aktyvumo ir kasdienės veiklos.
  • Nagų karpymą padarykite smagiu – tegul šuniui ši procedūra asocijuojasi su skanėstais ir pagyrimais.

Pagrindiniai peraugusių nagų požymiai?

  • Gyvūnui vaikštant namuose girdite pašalinius garsus (nagai remiasi į kietą paviršių).
  • Pastebite nebūdingą eiseną, vaikščiojimas tampa lyg apsunkintas.
  • Nagai susisukę, ar dar blogiau – įaugę į pėdutę. Tokiu būdu be patiriamo skausmo sudaryta ir infekcijos rizika.

Visais atvejais peraugę nagai liečiasi su kietu paviršiumi (pvz. šaligatviu ar virtuvės grindimis) ir šis stumia nagą atgal. Taip daromas spaudimas kojų pirštų sąnariams ir galimas kojos pasisukimas į šoną. Tokie pirštai tampa skaudūs, net artritiški ir bet koks šeimininko bandymas prisiliesti prie letenų tampa nerimo ir skausmo priežastimi.

Nagų kirpimo klaidos!

  • Kerpant nagus nespauskite pėdučių, tai skausminga.
  • Nekirpkite paskubomis iškart stengiantis pašalinti kuo daugiau nago, tokiu būdu pažeisite gyvuonį ir sukelsite kraujavimą.
  • Nepamirškite priekinių galūnių penktųjų pirštų, jie visiškai nesiliečia su žeme ir neturi galimybės būti nudilinti.

Prieš kerpant nagus visada apžiūrėkite savo augintinio tarpupirščius ir pėdutes, ar juose nėra svetimkūnių bei žaizdų.

Nebijokite, būkite drąsūs ir svarbiausia – nesijaudinkite, o kilus klausimams visada galite kreiptis į veterinarijos kliniką konsultacijai.

Kačių kastracija – kas tai? Patarimai ir mitai

Maždaug nuo 4 mėn. maži kačiukai pasiekia lytinę brandą ir yra pasiruošę poruotis. Dauguma žmonių nėra nusiteikę prisidėti prie dar didesnės kačių populiacijos, todėl pasirenka kastraciją.

Amerikos veterinarijos medicinos asociacija (AVMA) remia labai ankstyvą laukinių kačių kastraciją. Australijoje kastruojami 5-7 mėn. katinai (manoma, kad tokio amžiaus katinams neišsivysto testosterono priklausomybė ir jie lengviau pakelia anesteziją).

Kadangi turime vis tobulesnius medikamentus, Lietuvoje vis dažniau yra taikomas ankstyvas kačių kastravimas, anestezijos metu  naudojami medikamentai labai greitai metabolizuojasi inkstuose ir kepenyse, bei greitai išskiriami iš organizmo ir yra daug saugesni.

Kastracija, kas tai? Tai pati papraščiausia chirurginė operacija, kurios metu katėms pašalinamos kiaušidės ir gimda, katinams pašalinamos abi sėklidės padarant mažus pjūvius kapšeliuose. Paprastai katė po operacijos namo keliauja jau tą pačią dieną, o į veterinarijos kliniką reikia sugrįžti tik po 10d., siūlų išėmimui. Katinams pjūviai paprastai būna tokie maži, kad siūti nereikia ir katinas namo gali keliauti po kelių valandų.

KODĖL turėtume ryžtis kastracijos operacijai?

  • Populiacijos kontrolė. Jei gyvūnas auginamas ne veisimui, svarbu kastruoti katytes iki tol, kol jos pačios jau bus lytiškai subrendusios vesti kačiukus. Pirmasis nėštumas dažniausiai pastebimas jau 6 mėnesių (bet gali būti anksčiau) ir per metus vidutiniškai atvedamos trys vados. Akivaizdu, kad vyriškos lyties katinai patys kačiukų susilaukti negali, bet užtenka vieno katino, kad kieme pastebėtume daug pilvotų katyčių.
  • Triukšmo kontrolė. Seksualiai aktyvios katės, jeigu jos nesilaukia, maždaug kas tris savaites kvies katinus ir bus pasiruošusios poruotis, todėl dažnai yra girdimas lyg kūdikio verkimą primenantis garsas.
  • Kova dėl teritorijos. Nekastruoti katinai gyvena tam tikroje teritorijoje, kurioje vyksta nuolatinės kovos su varžovais, kitais katinais. Jie yra linkę plačiai keliauti savo teritorijoje ir mėgsta užklysti į svetimas. Katinai kovų metu dažnai yra sužeidžiami arba sužeidžia kitus, tokiu būdu per įkandimus ir žaizdas tampa ligų platintojais.
  • Teritorijos žymėjimas. Nekastruoti katinai savo teritoriją yra linkę žymėti (purkšti) aštraus kvapo šlapimu, nepriklausomai gyvena kieme ar namuose. Todėl šiltuoju metų laiku, kur gyvena daugiau katinų, daugiabučių namų kiemuose yra juntamas nemalonus kvapas. 
  • Gerovės klausimai. Nepageidaujami kačiukai dažniausiai nėra tinkamai prižiūrimi ir kenčia nuo įvairių infekcinių ligų. Daug kačiukų net neužauga, kadangi miršta  nuo ligų arba papuola po automobilio ratais.
  • Sveikatos problemos. Tyrimais nustatyta, kad kastruojant kates iki pirmos rujos – pieno liaukos vėžinių susirgimų tikimybė sumažėja iki 99%. Nekastruotos katės dažnai kenčia nuo pūlingo gimdos uždegimo (piometros), vėliau ir nuo pieno liaukų navikų, nekastruoti katinai – nuo sėklidžių ar prostatos ligų. Nėštumas ir gimdymas taip pat yra rizikingas katės sveikatai ar net gyvybei. Nuolatos kovojatys katinai tikėtina dažniau yra kačių imunodeficito ir leukemijos nešiotojai.

Pooperacinė priežiūra. Po kastracijos gyvūnai paprastai atsigauna gana greitai. Keletą valandų būna šiek tiek mieguisti. Normalu, jei gyvūnas po operacijos šiek tiek pavemia, daug miega, sutrinka orientacija ir koordinacija, simptomai gali užsitęsti iki 48 val. Protingiausia savo kačiuką kelias dienas pasaugoti ir namie palaikyti ramiai. Jei sekančią dieną po operacijos pastebime, kad gyvūnas neįprastai ramus ar neėda, būtina kreiptis į savo veterinarijos gydytoją.  Po operacijos kelias dienas reikėtų pasekti, ar katė nedrąsko ir nesilaižo siūlų, gali būti, kad prireiks specialaus rūbelio ar gaubto.

Mitai apie kastraciją:

  • Nutukimas – kastracijos pasekmė. Tyrimais buvo įrodyta, kad po kačių kastracijos, sulėtėjus medžiagų apykaitai, kad išlaikyti tinkamą gyvūno kūno svorį jų kūnui  reikia 25 % mažiau kalorijų. Didžioji dalis savininkų nežino šio fakto ir toliau maitindami kates pagal seną rėžimą, nutukina gyvūnus. Taigi, teiginys, kad kastracija sukelia antsvorį (ir kartu sekantį cukrinį diabetą) nėra įrodytas. Gyvūnų savininkams patariame – kastruotiems gyvūnams yra didelė sauso subalansuoto pašaro pasiūla, tikrai verta išmėginti.
  • Anksčiau buvo manyta, kad dėl katės sveikatos jai būtina atsivesti bent vieną vadą. Tyrimais nebuvo įrodyta, kad tai yra reikalinga ar atneša naudos žiūrint į gyvūno sveikatą ateityje. Patariame – kates kastruokite iškart pasiekus lytinę brandą.

Mes esame atsakingi už savo gyvūnus ir tik šeimininkas gali nuspręsti, kada yra tinkamiausias laikas kastracijai, o veterinarijos gydytojas visada pasiruošęs patarti, padėti ir suteikti visą būtiną informaciją.

Apsinuodijimas žiurkių nuodais

Žiurkių nuodų gali būti įvairių ir, priklausomai nuo jų cheminės sudėties, toksiškumo, skiriasi jų pirmųjų klinikinių požymių pasireiškimo laikas, bei apnuodijimo stiprumas. Didelę įtaką augintinio apsinuodijimo stiprumui turi ir tai, kokį kiekį ir kokių nuodų jis suėdė.

Rodenticidų yra įvairiausių, tai antikoaguliantai, kalciferolio junginiai ir kt. Dažniausiai žiurkėms naikinti yra naudojamas varfarinas. Pirmieji apsinuodijimo požymiai dažniausiai pastebimi per dvi-keturias dienas. Antikoaguliantai gali būti mažiau toksiški, kurie organizme stipriai nesikaupia ir kur kas lengviau iš jo pasišalina, arba labiau toksiški, kurie organizme sugeba kauptis ir iš jo pasišalina lėčiau, bei yra labiau toksiški.

Apsinuodijus cheminės medžiagos, kurios naudojamos žiurkių nuoduose, medžiagos keliauja per kraują ir visų pirma yra pažeidžiama kepenų veikla, sutrikdoma žarnyno mikroflora ir tuomet organizme sutrikdoma vitamino K sintezė. Šis vitaminas yra gyvybiškai būtinas, kadangi jis yra atsakingas už kraujo krešėjimą. Įprastai, vitamino K trūkumas yra pastebimas retai, kadangi jį gamina žarnyno bakterijos, tačiau gyvūnui apsinuodijus žiurkių nuodais, pažeidžiama ir žarnyno veikla, o esant vitamino K trūkumui, kraujas nustoja krešėti ir gyvūnas pradeda kraujuoti. Tai ir yra pagrindinis apsinuodijimo žiurkių nuodais požymis.

Toliau veikiant nuodams organizme, priklausomai nuo nuodų rūšies ir stiprumo, pastebime augintinio silpnumą, galimas dusulys, nerimas, pastebimos pablyškusios gleivinės, prasideda trukuliai, augintinis gali netekti sąmonės, jį gali ištikti paralyžius. Kuo nuodai ilgiau veikia į organizmą, tuo gyvūno išgyvenimo šansai yra mažesni, pamažu jis nukraujuoja ir  atsisako visos organizmo funkcijos.  Jei veterinaro pagalba laiku nesuteikiama, apsinuodijęs augintinis gali ir nebeišgyventi.

Pirma pagalba – kuo greičiau sukelti jam priverstinį vėmimą, jei įmanoma, netgi kišti į gerklę pirštus mechaniškai dirginant gomurį ar ryklę, kad tik augintinis kuo greičiau išvemtų, ką suvalgęs. Reikėtų girdyti augintinį vandeniu, kad kažkiek prasiplautų skrandis.

Prie vimdymo galima būtų augintiniui sugirdyt absorbentą, tarkime, aktyvintos anglies, liaudyje tiesiog vadinamos – angliuku. Aktyvintos anglies reikėtų duoti 2g/kg kūno svorio ir girdyti kas 6 val. Kadangi aktyvinta anglis gerai absorbuoja chemines ir toksines medžiagas su išmatomis gerai pasišalina iš organizmo, situacijos ji tikrai nepablogins.

Kita vertus visuomet reikia sekti ir augintinio būklę, jei pastebite, kad jam jau atsirado nervinės sistemos sutrikimų – prasidėjo traukuliai, prarado sąmonę, atsirado paralyžius, pastebimas rijimo sutrikimas, tuomet jau negalima girdyti vandeniu, kad  neuždusintumėme. Iš esmės, vimdymas yra atliekamas pirmąsias 4-6val. nuo nuodo suėdimo ir kol gyvūnas dar yra sąmoningas, vėliau ši procedūra nebetenka prasmės, nes cheminės medžiagos jau būna patekusios iš skrandžio į žarnyną.

Suteikus gyvūnui pirmąją pagalbą – pabandžius augintinį pravimdyti ir nesvarbu, pavyko ar ne,sudavus jam aktyvintos anglies (arba ne), reikėtų kuo skubiausiai vykti pas veterinarijos gydytoją – čia svarbi kiekviena minutė. Gydytoją reikėtų informuoti, kad įtariamas apsinuodijimas žiurkių nuodais ir suteikiama kuo daugiau indormacijos.

Gydymas priklauso nuo apsinuodijimo stiprumo. Dažniausiai taikomas bendras gydymas: lašinami skysčiai, bandoma atstatyti vitamino K kiekį kraujyje,  labai svarbu tokiais atvejais palaikyti ir sekti visą gyvūno organizmo būklę, kad nesutriktų širdies ir kitų organų veikla. Sunkesniais atvejais gali būti taikomas ir kraujo perpylimas.

Jei gydymas buvo greitas ir sėkmingas, augintiniui gali ir nebūti liekamųjų požymių. Jei pagalba buvo suteikta jau kiek pavėlavus, arba nuodas buvo labai agresyvus, liekamieji požymiai gali būti įvairūs ir likti jie – visam gyvenimui.

Po apsinuodijimo visada yra tikimybė, kad pasveikus išliks tam tikri organizmo negrįžtami pakitimai, kaip pvz. ateityje besikartojantys traukuliai, paralyžius, inkstų ar širdies nepakankamumas ir kt. organų pažeidimai, tad gali būti taip, kad gyvūnui teks visą gyvenimą vartoti vaistus, kad jis galėtų pilnavertiškai gyventi.

Jei apsinuodijęs gyvūnas į kliniką yra atvežamas per pirmąją nuodų patekimo į organizmą dieną,  laiku suteikus jam pagalbą, dar tikrai yra šansų, kad augintinis išgyvens. Tačiau jei apsinuodijimas buvo laiku nepastebėtas, o augintinis į kliniką atvežtas tik po paros ar daugiau, tuomet jau gali būti ir per vėlu, prognozės tampa abejotinomis.

Kodėl katinai žymi teritoriją?

Taip dažniausiai elgiasi nekastruoti, lytiškai subrendę katinai. Šlapimo išskyrimas ant
baldų, sienų, drabužių ar kitų daiktų, tai būdas nurodyti kitiems katinams, kad tai jau
užimta teritorija ir ateityje ji bus aršiai ginama.
Kartais katinas ilgą laiką gali nežymėti savo teritorijos namuose, tačiau jei jis pajus pavojų
(šeimininkas grįš „kvepiantis“ kitu katinu, pastebės lauke ar pajus pas kaimynus esančius
katinus), Jūsų augintinis greičiausiai pradės žymėti.
Vienintelis būdas atsikratyti šio nemalonaus instinkto yra katino kastracija. Sumažėjus
lytinių hormonų kiekiui kraujyje, katinas dažniausiai praranda ir poreikį žymėti ir ginti savo
teritoriją.
Iškastravus katiną, Jūs išvengsite ne tik nemalonaus kvapo namuose, bet ir žaizdų, kurių
Jūsų gyvūnas gali įgyti, kovojant su kitais patinais dėl teritorijos bei patelės.

Blusos – kaip nuo jų apsisaugoti

Tai kraujasiurbiai parazitai. Jų kūnas plokščias, su trimis poromis galūnių, kūrių galinės –
šokamosios. Tik suaugusios blusos parazituoja gyvulio organizme. Kiaušinėliai dedami
grindų plyšiuose, gyvūnų guoliuose, viršutiniame žemės sluoksnyje, kur jie toliau vystosi ir
virsta lervomis, kurios minta nesuvirškintu krauju, esančiu suagusių blusų išmatose.
Vėliau lervos virsta lėliukėmis ir suaugėliu. Blusos parazituoja 1-2 metus.
Blusos gali sukelti anemiją (mažakraujystę), alerginį dermatitą, taip pat jos yra
plokščiakirmio parazito Dipylidium caninum tarpiniu šeimininku. Dėl šios priežasties, jei
gyvūnas gydomas nuo blusų, visuomet rekomenduojama sušerti vaistus nuo kirminų.
Net jei Jūsų augintinis visiškai neišeina iš namų, jis vis dėlto gali turėti blusų.
Rekomenduojama, kad gyvūnams pastoviai būtų atliekamas profilaktinis gydymas nuo
blusų. Galima pasirinkti antiparazitinius antkaklius, ant odos lašinamus preparatus, įvairius
purškiklius ar atitinkamas plovimo priemones.
Šunų ir kačių blusos ant žmogaus pastoviai neparazituoja, tačiau jos gali užšokti ir įkąsti,
sukeldamos alergiją.